Aguonos

Aš aguona. Raudona aguona prie tako. Lietus prausia, vėjas taršo lapus. Tik rugiai man linguodami sako: „ Vėjo bučinius saugok retus!“ Aš degu. Mano meilė ugninga. Ją tik vieną pasauly turiu. Tad sustok, neprabėki žavinga Tu, akimirka, kurią aš kuriu. Mano žiedlapiais ritasi ašaros. Tai ne rasos – tai mano gėla. Taip kasmet vieniša leidžiu vasaras, Man į meilę atliepi tyla. Vėjau, vėjau, mane nubučiuoji, Glostai meiliai, o kartais glaudi. Tik melodiją meilės niūniuoji Rugiagėlei. Jinai man graudi. Tu niūniuok, o aš degsiu, liepsnosiu, Savo meilę išliesiu ugnim. Kitą vasarą vėl pakartosiu, Kad tik būtumei tu su manim.