Mano žiedlapiais ritasi ašaros. Tai ne rasos – tai mano gėla. Taip kasmet vieniša leidžiu vasaras, Man į meilę atliepi tyla. Vėjau, vėjau, mane nubučiuoji, Glostai meiliai, o kartais glaudi. Tik melodiją meilės niūniuoji Rugiagėlei. Jinai man graudi. Tu niūniuok, o aš degsiu, liepsnosiu, Savo meilę išliesiu ugnim. Kitą vasarą vėl pakartosiu, Kad tik būtumei tu su manim.